neramuolis

neramuõlis, -ė smob. (2) 1. kas labai neramus; nenuorama: Moteris nuniro iki pusiau lopšio gilumon, kalbino neramuolį, čepsėjo lūpomis J.Balt. | prk.: Jie neramuolės širdies troškulį užžiebė manyje J.Paukš. Už lango daužosi neramuolis vėjas rš. 2. kas nerimauja, susirūpinęs: Dirstelėdavo į koplyčią, ar neras kokį neramuolį V.Myk-Put.